Įspūdžiai iš jubiliejinės VU KHF regatos „Nelauk, plauk!“

Šiais metais Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto bendruomenė (VU KHF) švenčia savo 50-metį. Ta proga buvo organizuota jubiliejinė regata  „Nelauk, plauk!“, kurios dalyviai – dėstytojai ir studentai – tris dienas plukdė Vilniaus universiteto šviesą. Baigiamajame žygio baidarėmis renginyje simboliškai buvo įžiebtas saulės laikrodis (skulpt. Antanas Balkė, arch. Ričardas Krištapavičius), 1986 m. įrengtas ant VU KHF pastato sienos Karaliaus Mindaugo prospekte.

Įspūdžiais ir mintimis apie regatą mielai sutiko pasidalyti Lietuvių filologijos ir reklamos 1 kurso studentė Brigita Fedorčak.

Plaukti baidare Vilnius–Kaunas. Nors ir VU KHF jubiliejaus proga, tačiau vėsus rudeninis oras ragino atsisakyti šios beprotiškos idėjos. Juk ir taip šalta, o sušlapti (plaukiant baidare tai  neišvengiama) būtų visai siaubinga. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie paragino mane priimti šį iššūkį. Likus kelioms valandoms iki registracijos pabaigos pagalvojau: „O kodėl gi ne? Jei kiti gali, galiu ir aš.“ Apie patį atstumą nė negalvojau, atrodė, jei jau taip suplanuota, viskas yra įveikiama, todėl be abejonės norėjau plaukti visas tris dienas. 

VU KHF Studentų atstovybės nuotrauka.

Pasiruošimas žygiui nebuvo sudėtingas – šiek tiek maisto, atsarginiai rūbai ir gera nuotaika. Pirmoji diena džiugino (mėgavausi nuostabiais vaizdais ir gardžiais bendrakeleivio saldainiais), kol nepradėjau jausti siaubingo rankų skausmo... Su kiekvienu užmoju irklas darėsi vis sunkesnis. Man tai buvo tikrai didelis krūvis, tačiau nenorėjau pasiduoti. Baidarių nesimatė nei prieš mus, nei už mūsų. Ėmė temti, todėl mes pradėjome dainuoti – tai suteikė man jėgų. Niekada nepamiršiu, koks nepaprastas jausmas buvo aklinoje tamsoje pamatyti žibintuvėlio šviesą, išgirsti kolegų balsus. Mes pradėjome šaukti: „KHF! KHF! KHF!” ir iš visų jėgų irtis į priekį. Nebebuvo svarbu, kad visur šlapia, nejautėme šalčio, tik norėjome pasiekti išsvajotą krantą. Grįžusi namo, negalėjau ištiesti rankų, skausmas buvo siaubingas, net bijojau pagalvoti apie dar dvi plaukimo dienas. O kur dar naktį pabudinęs pliaupiantis lietus...

Antrąją dieną plaukti buvo sunkiausia, nes ne tik reikėjo įveikti 59 kilometrus, bet vargino ir prastos oro sąlygos. Paradoksas – tą dieną iškėlėme irklus būdami ir patys pirmi, ir patys paskutiniai. Gaila, kad atsidūrus gale pasivyti priekines baidares buvo neįmanoma. Bet mes radome draugų plaukiančių tokia pat gelsvai žalia baidare. Pasivadinome „Žaliaisiais bananais“ – mūsų bendrumas, pokštai ir šūkiai leido išgyventi ir neišprotėti. Net sužinojus, kad patys nebepasieksime šios dienos tikslo, nenuleidome rankų ir palaikėme vienas kitą.

Grįžti buvo smagiausia. Žinojau, kad jau liko nedaug, jog tuoj baigsis mūsų žygis, todėl norėjau mėgautis paskutinėmis plaukimo akimirkomis. Nebejaučiau rankų skausmo, nenorėjau valgyti, tik irtis, irtis ir irtis. Kol nepamačiau mus pasitikti atėjusių žmonių, nė negalvojau padariusi didelį darbą. Fejerverkai leido pasijusti nepaprastai, pasijaučiau kaip tikra didvyrė. Nemune plaukdama kilometrą prieš srovę atidaviau paskutines jėgas. Išlipusi džiaugiausi, didžiavausi savimi, kad AŠ PATI galiu padaryti tikrai daug.

Niekada nepamiršiu šios kelionės, kuri man buvo tikras gyvenimo iššūkis. Mes visi kartu atradome nepaprastą vienybę, tapome viena komanda, kuri drąsiai įveikia visus sunkumus. Kai po kelių valandų žiūrėjome kelionės nuotraukas, supratome, kad jau dabar to ilgimės... O tai tik leidžia įsitikinti, kad ši regata buvo kažkas nepaprasto, kažkas itin didingo. Ačiū, kad leidžiate būti VU KHF dalimi ir nešti šviesą!