Nuomonių ringas

Quentin Tarantino – nepaliaujantis stebinti kino chuliganas

Turbūt retas kuris nėra girdėjęs vieno žymiausių šių laikų režisierių Quentin Tarantino, kurį drąsiai galima vadinti Holivudo chuliganu. Kraujas, greitai besimainantis siužetas, keiksmažodžiai, gyvi dialogai, ryškūs charakteriai ir nepakeičiama ironija, kuria dažnai yra pašiepiami šiuolaikiniai veiksmo filmai. Režisierius yra sukūręs daugybę įsimintinų filmų, tačiau šiame straipsnyje aptariami patys žymiausi ir, neslėpsiu, mane pačią labiausiai sužavėję režisieriaus kūriniai – Nužudyti Bilą (Kill Bill Vol.1, Kill Bill Vol.2), Ištrūkęs Džango (Django Unchained) ir Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction). Aš visiškai nemėgstu tų Holivudo filmų, kuriuose pagrindinė siužeto linija yra šaudo, gaudo, žudo ir t.t., bet Tarantino sugeba net ir tokį siužetą paversti menu. Filmų siužetų smulkiai atpasakoti nesistengsiu, nes geriau juk vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti. Pateiksiu bendriausius ir man labiausiai patinkančius šio režisieriaus kūrybos bruožus. Tikiuosi, kad įtikinsiu ir jus peržiūrėti nors vieną iš Tarantino filmų (jei dar jų nematėte). 

Nuotrauka iš: http://zacksfilmthoughts.blogspot.com/2014/01/director-report-card-quentin-tarantino.html.

Kai žiūriu filmą, man (turbūt ir daugeliui iš jūsų), svarbiausia yra istorija – kas, kur, kodėl, kaip ir kada. Svarbūs pagrindiniai veikėjai, jų atskleisti charakteriai, svarbūs motyvuoti jų poelgiai, svarbus prologas, kulminacija, atomazga ir epilogas. Visi filmai, bent jau dauguma, šiuos komponentus turi. Tačiau, mano nuomone, filmą iš kitų išskiria tie dalykai, kurie tarsi lieka už istorijos ribų, bet kartu yra ir neatsiejami nuo jos: muzika, filmo vizualizacija, aktoriai.

Pirmiausia apie muziką. Garso takeliai Tarantino filmuose yra beveik atskira istorija: filmą peržiūrėjus muziką norisi susirasti youtubėje ir klausyti daug kartų. Tarantino filmuose naudoja tiek originalią muziką (sukurtą būtent filmui, dažnai prie muzikos kūrybos prisideda ir pats režisierius), tiek žymių atlikėjų, tokių kaip Johnny Cash, John Legend, RZA, Nancy Sinatra, kūrinius. Tarantino muziką tobulai suderina su filmo scenomis: taip garso takelis papildo istoriją, priverčia žiūrovą verkti ar juoktis. Režisierius nevengia netikėtų sprendimų (tiesa pasakius, tai Tarantino „arkliukas“): pavyzdžiui,  nelabai suderinami dalykai – vesternas ir hip-hopo muzika – pasirodo, yra puikus duetas. Tarantino filmuose gausu visų stilių muzikos. Man pačiai labiausiai įsiminė Nužudyti Bilą 2 garso takelis, net rašant šį straipsnį galvoje skamba Malcolm McLaren daina About her (skatinu paklausyti ). Ne ką mažiau nuo šio filmo garso takelio atsilieka ir Ištrūkęs Džango muzika. Ne vienas (tarp jų ir aš) pažiūrėjęs šį filmą dar kurį laiką sau tyliai niūniuoja Django Django... (daina Django, sukurta būtent šiam filmui, autoriai Rocky Roberts ir Luis Bacalov). Muziką šio režisieriaus filmams kuria ir juose vaidinantys aktoriai: tokią rolę išbandė Tarantino numylėtinė Uma Thurman, taip pat David Carradine, Jamie Foxx, Leonardo DiCaprio ir kiti.

Ko tikrai netrūksta Tarantino filmuose – tai puikių aktorių, kurių vien pavardės, užrašytos ant filmo reklaminių plakatų, nurodo filmo kokybę. Be jau anksčiau minėtų garsenybių Tarantino filmuose vaidino tokios Holivudo pažibos kaip John Travolta, Samuel L. Jackson, Bruce Willis, Tim Roth, Christopher Walken, Lucy Liu, Christoph Waltz, Kerry Washington ir kiti. Visi aktoriai skirtingi, visi jie sukūrė skirtingus, bet vienodai įspūdingus ir nepamirštamus vaidmenis Tarantino filmuose, ne vienas jų nominuotas „Oskarui“. Jeigu ir šis aktorių žvaigždynas neprivertė jūsų peržiūrėti nors vieno iš minėtų filmų, išgirdę apie filmų vizualizaciją, tikrai neliksite abejingi.

Kraujas, užtyškantis ant baltų gėlių. Kino ekranas, paskandinamas visiškoje tamsoje kelioms minutėms, kai girdimas tik filmo herojės, apimtos panikos, kvėpavimas. Ryškias spalvas keičianti juodai balta kino juosta. Vaizdas iš automobilio bagažinės. Greitai besikeičiantys vaizdai. Animaciniai, komiksus primenantys epizodai. Tarantino žino, kaip nepaleisti žiūrovo nė vienai sekundei. Turiu perspėti, kad šis režisierius nebijo šokiruoti: kruvinų scenų, kurių jo filmuose tikrai netrūksta, jis pagražinti nė neketina. Yra kaip yra, jei žudynės, tai žudynės. Silpnų nervų žiūrovam informuoju, kad filmuose kraujo daug ir jis liejasi laisvai. Tai šio režisieriaus filmų dalis, į kurią reikia žiūrėti ne tik kaip į neatsiejamą siužeto komponentą, bet ir kaip į subtilią (kartais ir akivaizdžią) ironiją daugelio „nuvalkiotų“ veiksmo filmų atžvilgiu, kur svarbiausia yra žudyti, kur gerasis herojus pataiko į visus blogiukus, o nuo jo paties kulkos tiesiog atšoka. Visi žinome tokių filmų, ar ne? Taigi Tarantino, kartais kiek perdėtai vaizduodamas kovų scenas (tiek su kardais, tiek su ginklais, tiek rytų kovos menų scenas), pašiepia įprastus Holivudo filmus. Tai dar vienas jo chuliganizmo įrodymas. 

O dabar apie pasirinktus filmus atskirai. Dažniausiai Tarantino filmuose logikos ieškoti neverta, o siužetas taip supainiotas, kad vėliau tenka jį pasitikslinti Wikipedijoje (pateikiu tai kaip vieną geriausių jo filmų bruožų). Jei kas dar nematėte nė vieno šio režisieriaus filmų, siūlyčiau pradėti nuo Ištrūkęs Džango (2012). Iš visų anksčiau paminėtų filmų šis bene logiškiausias ir aiškiausio siužeto. Ištrūkęs Džango siužetas vientisas ir aiškus – filmas pasakoja apie vergą Džango, Laukiniuose Vakaruose kartu su premijų medžiotoju bandančiu išlaisvinti savo žmoną iš vergovės. Jei skeptiškai žiūrite į vesternus, galiu jus patikinti: čia nėra nieko panašaus į daugelį filmų apie Laukinius Vakarus, kur didžiąją dalį filmo užima dviejų kaubojų, stovinčių skirtingose vienos miestelio gatvės galuose, žvilgsnių kova. Čia gausu humoro ir netikėtų siužeto posūkių. Sėdi išsižiojus ir nesupranti: kodėl tas veikėjas turėjo mirti? Kodėl??! Čia gal ir sustosiu, kad per daug neišduočiau. 

Filmas Bulvarinis skaitalas (1994) – vienas iš žymiausių Tarantino filmų, jį galima vadinti šio režisieriaus „vizitine kortele“. Cituojamas daugelyje šių dienų filmų, tapęs beveik fenomenu, šis Tarantino kūrinys yra nusipelnęs visų jam priskiriamų komplimentų. Be visų būtinų komponentų – veiksmo, kraujo, ryškių personažų – šis filmas išsiskiria ir savo siužetu. Filmo vidurys yra istorijos pradžia, filmo epilogas yra kartu ir istorijos prologas, ir kulminacija, filmo prologas yra istorijos pabaiga. Visi herojai kaunasi dėl lagaminėlio, kuriame slepiamas kažkoks paslaptingas dalykas, bet žiūrovas taip ir nesužino, kas tai. Susipainiojote? Nieko tokio, tuo šis filmas ir žavi. O kadangi Bulvarinį skaitalą galima žiūrėti daug kartų, tai ir „atsipainiojimo“ procesas malonus.

O baigsiu šią trumpą apžvalgą mano mėgstamiausiu filmu – Nužudyti Bilą (2004). Iš pradžių Tarantino sukūrė vieną filmą, trunkantį apie keturias valandas, bet dėl trukmės išskaidė jį į dvi dalis. Kaip ir Bulvariniame skaitale šiame filme siužetas yra supainiotas. Viskas prasideda nuo keršto, tačiau tik filmui įsibėgėjus, po truputį sužinome kas, kam ir kodėl kerštauja. Dabar pasakysiu tik tiek: meistriškai Umos Thurman sukurta herojė keršija savo buvusiems kolegoms – samdomų žudikų gaujai. Nužudyti Bilą yra kupinas humoro ir išmintimi spindinčių dialogų, žudynių ir keršto fone atskleidžiančių gyvenimiškas tiesas. Jei esate silpnesnių nervų ir kovos scenos jums ne prie širdies – žiūrėkite tik Nužudyti Bilą 2, čia smurto daug mažiau nei pirmojoje dalyje. Man pačiai ši dalis labiau patinka vien dėl David Carradine kuriamo Bilo personažo ir ironiškų herojų dialogų. Bet, jei norite visa galva pasinerti į Tarantino kuriamą pasaulį, peržiūrėkite abi dalis iš karto. Staigūs siužeto posūkiai ir ryškūs personažai, besišvaistantys aštriais kardais, vienus žavi, kitus piktina, bet aišku viena – nė vieno nepalieka abejingo.

Kaip jau galbūt supratote, pats Tarantino filmų siužetas gana paprastas. Svarbiausia tai,  kaip jis sugeba tą siužetą papasakoti. Muzika, humoras, ironija, nepriekaištinga vaidyba, prasmingi dialogai, įsimintina scenografija – viskas pavirsta neįtikėtina istorija, kurią norisi žiūrėti, aptarinėti, dalytis, cituoti ar aprašyti. Tikiuosi, kad man nors šiek tiek pavyko atspindėti šio režisieriaus unikalumą. Visgi tegul filmai kalba patys už save. Gero žiūrėjimo!

Gabrielė Navikaitė