Kaip Mes Pačios ruošėmės VU KHF jubiliejui

Pastarąjį mėnesį filologų klubo „Aš Pats“ nares galėjote rasti lakstančias po fakultetą su šūsnimis lapų rankose, sunerimusiais veidais, vis kažko ieškančias. Iš vienos katedros į kitą bėgiojančių lietuvių filologių dažniausiai užduodamas klausimas buvo – „Kuris dėstytojas ilgiausiai dirba fakultete?“ Antras pagal dažnumą – „Ar žinote kad neseniai fakultete įsikūrė filologų klubas „Aš Pats?“ (turime kuo džiaugtis – visi mus jau žino!) Telefonų skambučiai, susitikimai su žymiausiais ir ilgiausiai VU KHF dirbusiais fakulteto nariais, fotosesijos, ilgi pasisėdėjimai prie kavos puodelio aptariant kaip, kada, kur ir ką geriau padaryti. Visa tai – pasiruošimas VU KHF 50-mečio jubiliejui.

Asmeninė straipsnio autorės Gabrielės Navikaitės nuotrauka.

Vos tik filologų klubas „Aš Pats“ gavo užduotį paruošti stendą fakulteto jubiliejui (jį galite pamatyti prie Lietuvių filologijos katedros), iš karto kibo į darbus. Pirmoji filologėms kilusi idėja – kuo daugiau sužinoti apie fakultetą iš čia ilgiausiai dirbančių dėstytojų. Kas geriausiai gali papasakoti apie universiteto „užkulisius“, jei ne žmonės, kurie čia praleido tiek daug metų? Na ir prasidėjo skambučiai, susitikimai, pokalbiai. Kokių tik istorijų filologės neišgirdo. Apie studentes, klastojusias įskaitų knygeles (tais laikais tai buvo toks dokumentas, rodantis studentų pažymius), kad tėvai nesužinotų, jog jos nebestudijuoja fakultete. Apie Kauno kriminalinio pasaulio atstovus, draugiškai apsilankiusius pas fakulteto dėstytojus su prašymais vienai ar kitai studentei parašyti gerą pažymį už egzaminą. Apie studentus, laksčiusius fakultete su pižamomis ir gąsdinusius budėtojus, apie studentus, mokiusius pačius dėstytojus gyvenimo išminties. Ko tik nebuvo fakultete per šiuos penkiasdešimt metų. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir fakulteto bendruomenėje buvo visko – ir gero, ir blogo. Bet kaip kiekviena šeima – fakultetas visada išliko vieningas. Kiek kartų per pusę amžiaus VU KHF reikėjo kovoti dėl vietos po saule, atsilaikyti prieš visokius prijungimus, atjungimus, naikinimus. Bet tiek studentai, tiek dėstytojai kiekvieną kartą suvienydavo savo jėgas vardan bendro tikslo – išsaugoti savo fakultetą, kuris visiems čia studijuojantiems ir dirbantiems yra tapęs antraisiais namais. 

Karolio Naviko nuotrauka.

Namai. Fakultetas – tai mūsų namai. Štai kokia idėja kilo „Aš Pats“ filologėms, prisiklausius visų istorijų. O kaip kiekvienas mūsų jaučiamės namuose? Jaukiai, patogiai, laisvai. Namuose galime mokytis, mąstyti, sportuoti, miegoti, atsipalaiduoti, būti su šeima, draugais, skaityti, gerti arbatą... Netgi pasislėpti nuo viso likusio pasaulio. Taigi nusprendėme paklausti mūsų fakulteto studentų, kokiose universiteto vietose geriausia ruoštis kolokviumui, rašyti rašto darbus, gerti kavą su draugais, užsiiminėti joga (sveikame kūne – sveika siela), netgi kur išsimiegoti ar pasislėpti nuo dėstytojų. Studentai noriai atsakinėjo į filologių parengtus anketų klausimus, o išsiaiškinus, kurios vietos šiems visiems užsiėmimams yra tinkamiausios, buvo imtasi kitos šio sumanymo dalies – studentų fotosesijos. Kaipgi geriau visiems parodyti koks jaukus ir funkcionalus yra mūsų VU KHF, jei ne įamžinus jo patogias, modernias ir kartu seną jo istoriją menančias erdves? Fotosesijoje įsiamžino tiek „Aš Pats“ narės, tiek kiti įvairių specialybių ir kursų studentai. Tą popietę fakultete girdėjosi rimtos diskusijos, kaip geriau nufotografuoti vieną ar kitą kadrą, kur geresnis apšvietimas ar kuri veido pusė gražesnė. Netrūko ir juoko, triukšmo ir netgi techninių kliūčių – pasirodo, šešiems žmonėms sutilpti į vieną tualeto kabiną nėra taip lengva... Kam to reikėjo? Atsakymą galite rasti jau minėtame stende. 

Filologų klubo „Aš Pats“ nuotrauka.

Sunku išvardyti visus darbus, nuveiktus per šį pasiruošimo laikotarpį. Sunku aprašyti ir visus linksmus nutikimus, nuotykius ar nesusipratimus. Leisime darbams kalbėti patiems už save. Tačiau privalome padėkoti žmonėms, padėjusiems klubo narėms ruoštis fakulteto jubiliejui. Už papasakotas istorijas dėkojame lekt. Valerijai Juodzevičienei, prof. Stasiui Girdzijauskui, doc. dr. Aistei Urbonienei, doc. dr. Gailutei Gipienei ir Arvydui Dambrauskui. Taip pat dėkojame fotografijos studentui Karoliui Navikui už puikiai pavykusias fotografijas ir studentams, įsiamžinusiems nuotraukose. Ir, žinoma, dėkojame visoms fakulteto katedroms už bendradarbiavimą. 

Nuveikta daug darbų. O dabar laukia nauji – filologų klubas „Aš Pats“ niekada netinginiauja. Kviečiame ne tik apžiūrėti parengtą stendą, bet ir skaityti mūsų tinklaraštį bei sekti naujienas Facebook paskyroje. Filologės kelia kavos puodelį į VU KHF sveikatą, linki jam ilgų ilgų gyvavimo metų ir tikisi nuveikti dar daug darbų fakulteto labui.

Gabrielė Navikaitė

 Įspūdžiai iš jubiliejinės VU KHF regatos „Nelauk, plauk!“

Šiais metais Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto bendruomenė (VU KHF) švenčia savo 50-metį. Ta proga buvo organizuota jubiliejinė regata  „Nelauk, plauk!“, kurios dalyviai – dėstytojai ir studentai – tris dienas plukdė Vilniaus universiteto šviesą. Baigiamajame žygio baidarėmis renginyje simboliškai buvo įžiebtas saulės laikrodis (skulpt. Antanas Balkė, arch. Ričardas Krištapavičius), 1986 m. įrengtas ant VU KHF pastato sienos Karaliaus Mindaugo prospekte.

Įspūdžiais ir mintimis apie regatą mielai sutiko pasidalyti Lietuvių filologijos ir reklamos 1 kurso studentė Brigita Fedorčak.

Plaukti baidare Vilnius–Kaunas. Nors ir VU KHF jubiliejaus proga, tačiau vėsus rudeninis oras ragino atsisakyti šios beprotiškos idėjos. Juk ir taip šalta, o sušlapti (plaukiant baidare tai  neišvengiama) būtų visai siaubinga. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie paragino mane priimti šį iššūkį. Likus kelioms valandoms iki registracijos pabaigos pagalvojau: „O kodėl gi ne? Jei kiti gali, galiu ir aš.“ Apie patį atstumą nė negalvojau, atrodė, jei jau taip suplanuota, viskas yra įveikiama, todėl be abejonės norėjau plaukti visas tris dienas. 

VU KHF Studentų atstovybės nuotrauka.

Pasiruošimas žygiui nebuvo sudėtingas – šiek tiek maisto, atsarginiai rūbai ir gera nuotaika. Pirmoji diena džiugino (mėgavausi nuostabiais vaizdais ir gardžiais bendrakeleivio saldainiais), kol nepradėjau jausti siaubingo rankų skausmo... Su kiekvienu užmoju irklas darėsi vis sunkesnis. Man tai buvo tikrai didelis krūvis, tačiau nenorėjau pasiduoti. Baidarių nesimatė nei prieš mus, nei už mūsų. Ėmė temti, todėl mes pradėjome dainuoti – tai suteikė man jėgų. Niekada nepamiršiu, koks nepaprastas jausmas buvo aklinoje tamsoje pamatyti žibintuvėlio šviesą, išgirsti kolegų balsus. Mes pradėjome šaukti: „KHF! KHF! KHF!” ir iš visų jėgų irtis į priekį. Nebebuvo svarbu, kad visur šlapia, nejautėme šalčio, tik norėjome pasiekti išsvajotą krantą. Grįžusi namo, negalėjau ištiesti rankų, skausmas buvo siaubingas, net bijojau pagalvoti apie dar dvi plaukimo dienas. O kur dar naktį pabudinęs pliaupiantis lietus...

Antrąją dieną plaukti buvo sunkiausia, nes ne tik reikėjo įveikti 59 kilometrus, bet vargino ir prastos oro sąlygos. Paradoksas – tą dieną iškėlėme irklus būdami ir patys pirmi, ir patys paskutiniai. Gaila, kad atsidūrus gale pasivyti priekines baidares buvo neįmanoma. Bet mes radome draugų plaukiančių tokia pat gelsvai žalia baidare. Pasivadinome „Žaliaisiais bananais“ – mūsų bendrumas, pokštai ir šūkiai leido išgyventi ir neišprotėti. Net sužinojus, kad patys nebepasieksime šios dienos tikslo, nenuleidome rankų ir palaikėme vienas kitą.

Grįžti buvo smagiausia. Žinojau, kad jau liko nedaug, jog tuoj baigsis mūsų žygis, todėl norėjau mėgautis paskutinėmis plaukimo akimirkomis. Nebejaučiau rankų skausmo, nenorėjau valgyti, tik irtis, irtis ir irtis. Kol nepamačiau mus pasitikti atėjusių žmonių, nė negalvojau padariusi didelį darbą. Fejerverkai leido pasijusti nepaprastai, pasijaučiau kaip tikra didvyrė. Nemune plaukdama kilometrą prieš srovę atidaviau paskutines jėgas. Išlipusi džiaugiausi, didžiavausi savimi, kad AŠ PATI galiu padaryti tikrai daug.

Niekada nepamiršiu šios kelionės, kuri man buvo tikras gyvenimo iššūkis. Mes visi kartu atradome nepaprastą vienybę, tapome viena komanda, kuri drąsiai įveikia visus sunkumus. Kai po kelių valandų žiūrėjome kelionės nuotraukas, supratome, kad jau dabar to ilgimės... O tai tik leidžia įsitikinti, kad ši regata buvo kažkas nepaprasto, kažkas itin didingo. Ačiū, kad leidžiate būti VU KHF dalimi ir nešti šviesą!