Quentin
Tarantino – nepaliaujantis stebinti kino chuliganas
Turbūt
retas kuris nėra girdėjęs vieno žymiausių šių laikų režisierių Quentin
Tarantino, kurį drąsiai galima vadinti Holivudo chuliganu. Kraujas, greitai besimainantis siužetas, keiksmažodžiai,
gyvi dialogai, ryškūs charakteriai ir nepakeičiama ironija, kuria dažnai yra
pašiepiami šiuolaikiniai veiksmo filmai. Režisierius yra sukūręs daugybę
įsimintinų filmų, tačiau šiame straipsnyje aptariami patys žymiausi ir,
neslėpsiu, mane pačią labiausiai sužavėję režisieriaus kūriniai – Nužudyti Bilą (Kill Bill Vol.1, Kill Bill
Vol.2), Ištrūkęs Džango (Django
Unchained) ir Bulvarinis skaitalas
(Pulp Fiction). Aš visiškai nemėgstu tų Holivudo filmų, kuriuose pagrindinė
siužeto linija yra šaudo, gaudo, žudo ir t.t., bet Tarantino sugeba net ir tokį
siužetą paversti menu. Filmų siužetų smulkiai atpasakoti nesistengsiu, nes
geriau juk vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti. Pateiksiu
bendriausius ir man labiausiai patinkančius šio režisieriaus kūrybos bruožus.
Tikiuosi, kad įtikinsiu ir jus peržiūrėti nors vieną iš Tarantino filmų (jei
dar jų nematėte).
Nuotrauka iš: http://zacksfilmthoughts.blogspot.com/2014/01/director-report-card-quentin-tarantino.html. |
Kai žiūriu filmą, man (turbūt ir daugeliui iš jūsų), svarbiausia yra istorija – kas, kur, kodėl, kaip ir kada. Svarbūs pagrindiniai veikėjai, jų atskleisti charakteriai, svarbūs motyvuoti jų poelgiai, svarbus prologas, kulminacija, atomazga ir epilogas. Visi filmai, bent jau dauguma, šiuos komponentus turi. Tačiau, mano nuomone, filmą iš kitų išskiria tie dalykai, kurie tarsi lieka už istorijos ribų, bet kartu yra ir neatsiejami nuo jos: muzika, filmo vizualizacija, aktoriai.
Pirmiausia
apie muziką. Garso takeliai Tarantino filmuose yra beveik atskira istorija: filmą
peržiūrėjus muziką norisi susirasti youtubėje
ir klausyti daug kartų. Tarantino filmuose naudoja tiek originalią muziką
(sukurtą būtent filmui, dažnai prie muzikos kūrybos prisideda ir pats režisierius),
tiek žymių atlikėjų, tokių kaip Johnny Cash, John Legend, RZA, Nancy Sinatra,
kūrinius. Tarantino muziką tobulai suderina su filmo scenomis: taip garso
takelis papildo istoriją, priverčia žiūrovą verkti ar juoktis. Režisierius
nevengia netikėtų sprendimų (tiesa pasakius, tai Tarantino „arkliukas“):
pavyzdžiui, nelabai suderinami dalykai – vesternas ir
hip-hopo muzika – pasirodo, yra puikus duetas. Tarantino filmuose gausu visų
stilių muzikos. Man pačiai labiausiai įsiminė Nužudyti Bilą 2 garso
takelis, net rašant šį straipsnį galvoje skamba Malcolm McLaren daina About her (skatinu paklausyti ). Ne
ką mažiau nuo šio filmo garso takelio atsilieka ir Ištrūkęs Džango muzika. Ne vienas (tarp jų ir aš) pažiūrėjęs šį
filmą dar kurį laiką sau tyliai niūniuoja Django
Django... (daina Django, sukurta
būtent šiam filmui, autoriai Rocky Roberts ir Luis Bacalov). Muziką šio
režisieriaus filmams kuria ir juose vaidinantys aktoriai: tokią rolę išbandė
Tarantino numylėtinė Uma Thurman, taip pat David Carradine, Jamie Foxx,
Leonardo DiCaprio ir kiti.
Ko tikrai netrūksta
Tarantino filmuose – tai puikių aktorių, kurių vien pavardės, užrašytos ant
filmo reklaminių plakatų, nurodo filmo kokybę. Be jau anksčiau minėtų
garsenybių Tarantino filmuose vaidino tokios Holivudo pažibos kaip John
Travolta, Samuel L. Jackson, Bruce Willis, Tim Roth, Christopher Walken, Lucy
Liu, Christoph Waltz, Kerry Washington ir kiti. Visi aktoriai skirtingi, visi
jie sukūrė skirtingus, bet vienodai įspūdingus ir nepamirštamus vaidmenis
Tarantino filmuose, ne vienas jų nominuotas „Oskarui“. Jeigu ir šis aktorių
žvaigždynas neprivertė jūsų peržiūrėti nors vieno iš minėtų filmų, išgirdę apie
filmų vizualizaciją, tikrai neliksite abejingi.
Kraujas, užtyškantis ant baltų gėlių. Kino
ekranas, paskandinamas visiškoje tamsoje kelioms minutėms, kai girdimas tik
filmo herojės, apimtos panikos, kvėpavimas. Ryškias spalvas keičianti juodai
balta kino juosta. Vaizdas iš automobilio bagažinės. Greitai besikeičiantys
vaizdai. Animaciniai, komiksus primenantys epizodai. Tarantino žino, kaip
nepaleisti žiūrovo nė vienai sekundei. Turiu perspėti, kad šis režisierius nebijo
šokiruoti: kruvinų scenų, kurių jo filmuose tikrai netrūksta, jis pagražinti nė
neketina. Yra kaip yra, jei žudynės, tai žudynės. Silpnų nervų žiūrovam
informuoju, kad filmuose kraujo daug ir jis liejasi laisvai. Tai šio
režisieriaus filmų dalis, į kurią reikia žiūrėti ne tik kaip į neatsiejamą
siužeto komponentą, bet ir kaip į subtilią (kartais ir akivaizdžią) ironiją
daugelio „nuvalkiotų“ veiksmo filmų atžvilgiu, kur svarbiausia yra žudyti, kur
gerasis herojus pataiko į visus blogiukus,
o nuo jo paties kulkos tiesiog atšoka. Visi žinome tokių filmų, ar ne?
Taigi Tarantino, kartais kiek perdėtai vaizduodamas kovų scenas (tiek su
kardais, tiek su ginklais, tiek rytų kovos menų scenas), pašiepia įprastus Holivudo
filmus. Tai dar vienas jo chuliganizmo įrodymas.
O
dabar apie pasirinktus filmus atskirai. Dažniausiai Tarantino filmuose logikos
ieškoti neverta, o siužetas taip supainiotas, kad vėliau tenka jį pasitikslinti
Wikipedijoje (pateikiu tai kaip vieną
geriausių jo filmų bruožų). Jei kas dar nematėte nė vieno šio režisieriaus
filmų, siūlyčiau pradėti nuo Ištrūkęs
Džango (2012). Iš visų anksčiau paminėtų filmų šis bene logiškiausias ir
aiškiausio siužeto. Ištrūkęs Džango siužetas
vientisas ir aiškus – filmas pasakoja apie vergą Džango, Laukiniuose Vakaruose
kartu su premijų medžiotoju bandančiu išlaisvinti savo žmoną iš vergovės. Jei
skeptiškai žiūrite į vesternus, galiu jus patikinti: čia nėra nieko panašaus į
daugelį filmų apie Laukinius Vakarus, kur didžiąją dalį filmo užima dviejų
kaubojų, stovinčių skirtingose vienos miestelio gatvės galuose, žvilgsnių kova.
Čia gausu humoro ir netikėtų siužeto posūkių. Sėdi išsižiojus ir nesupranti:
kodėl tas veikėjas turėjo mirti? Kodėl??! Čia gal ir sustosiu, kad per daug
neišduočiau.
Filmas
Bulvarinis skaitalas (1994) – vienas
iš žymiausių Tarantino filmų, jį galima vadinti šio režisieriaus „vizitine
kortele“. Cituojamas daugelyje šių dienų filmų, tapęs beveik fenomenu, šis
Tarantino kūrinys yra nusipelnęs visų jam priskiriamų komplimentų. Be visų
būtinų komponentų – veiksmo, kraujo, ryškių personažų – šis filmas išsiskiria
ir savo siužetu. Filmo vidurys yra istorijos pradžia, filmo epilogas yra kartu
ir istorijos prologas, ir kulminacija, filmo prologas yra istorijos pabaiga.
Visi herojai kaunasi dėl lagaminėlio, kuriame slepiamas kažkoks paslaptingas
dalykas, bet žiūrovas taip ir nesužino, kas tai. Susipainiojote? Nieko tokio,
tuo šis filmas ir žavi. O kadangi Bulvarinį
skaitalą galima žiūrėti daug kartų, tai ir „atsipainiojimo“ procesas
malonus.
O
baigsiu šią trumpą apžvalgą mano mėgstamiausiu filmu – Nužudyti Bilą (2004). Iš pradžių Tarantino sukūrė vieną filmą,
trunkantį apie keturias valandas, bet dėl trukmės išskaidė jį į dvi dalis. Kaip
ir Bulvariniame skaitale šiame filme siužetas yra supainiotas. Viskas prasideda
nuo keršto, tačiau tik filmui įsibėgėjus, po truputį sužinome kas, kam ir kodėl
kerštauja. Dabar pasakysiu tik tiek: meistriškai Umos Thurman sukurta herojė
keršija savo buvusiems kolegoms – samdomų žudikų gaujai. Nužudyti Bilą yra kupinas humoro ir išmintimi spindinčių dialogų,
žudynių ir keršto fone atskleidžiančių gyvenimiškas tiesas. Jei esate
silpnesnių nervų ir kovos scenos jums ne prie širdies – žiūrėkite tik Nužudyti Bilą 2, čia smurto daug mažiau
nei pirmojoje dalyje. Man pačiai ši dalis labiau patinka vien dėl David
Carradine kuriamo Bilo personažo ir ironiškų herojų dialogų. Bet, jei norite
visa galva pasinerti į Tarantino kuriamą pasaulį, peržiūrėkite abi dalis iš
karto. Staigūs siužeto posūkiai ir ryškūs personažai, besišvaistantys aštriais
kardais, vienus žavi, kitus piktina, bet aišku viena – nė vieno nepalieka
abejingo.
Kaip
jau galbūt supratote, pats Tarantino filmų siužetas gana paprastas.
Svarbiausia tai, kaip jis sugeba tą
siužetą papasakoti. Muzika, humoras, ironija, nepriekaištinga vaidyba,
prasmingi dialogai, įsimintina scenografija – viskas pavirsta neįtikėtina
istorija, kurią norisi žiūrėti, aptarinėti, dalytis, cituoti ar aprašyti. Tikiuosi,
kad man nors šiek tiek pavyko atspindėti šio režisieriaus unikalumą. Visgi tegul
filmai kalba patys už save. Gero žiūrėjimo!
Gabrielė Navikaitė